Saulė kyla – lėtai gamta bunda,
aš taip pat kartu su jomis pakylu –
prisimink savąjį dienos kelią šventą,
gal bus džiugiai šviesus ir nuostabus?..

Pavasaris greitu akimirksniu įpusėjo,
nors aplinkui dar tokia nejauki tyla:
ankstyvų paukštelių dar negirdėjau –
iš aukštybių – šildo ar trumpa gaiva...

Žingsniais matuoju kasdienį trumpą taką,
įvairovei pasuku ten, kur akiračiui erdviau,
spinduliai lydėdami šildo ir saugiai seka –
deja, sieloje vis kažko stinga, neramu...

Gal jaunatviško kilimo ligi aukštybių, dausų –
žemės trauka laiko tarsi mane prirakinus –
joks akmuo neslegia nusvirusių pečių –
metų našta negailestinga ir apgailėtina...