Seniai prapuolę žodžiai, gestai užmiršti
Ir šuliniuos paslėptos tavo akys...
Vėl leidžias, tupias ant šalnos plaštakės,
Kai dega klevo lapai – spalį jie – karšti
Raudoniu savo. Tartum žarija rūkuos –
Užgesęs laužas dar žėruoja...
Ir pinasi ruduo po kojom,
Nes visada mane – ne aš juk jį renkuos.
Ateina lietūs vėsūs, purvini... Išties
Ugnis ta – netikra ir vienkartinė.
Nes pėdos debesų giliai sumynė
Visus, liepsnojančius trumpai ir be kaltės,
Ne tik danguj, bet ir ant žemės šios.
...........................................................................
Deja, kažkas vis tiek ilgiau išlieka
Bundi ir nustembi – po gilaus miego
Net menkus sapno trupinius
Paklydęs vėjas mintyse nešios...
2017 balandžio 8 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2017-04-10 12:43:54
O čia , jau labai : nes visada mane - ne aš juk jį renkuos...Gražiai rudenėja.
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2017-04-09 20:09:47
Tikrai, kartais, pabundi ir nustembi... viskas čia pat išgyventa.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-04-09 14:02:15
Nes pėdos debesų giliai sumynė
Visus, liepsnojančius trumpai ir be kaltės,
Ne tik danguj, bet ir ant žemės šios.
kiek daug prasmės šiose eilutėse...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-04-09 05:00:28
Taip, išlieka...
Kartais sapnai iškelia tai ko nebesiekia net atmintis...