Seniai prapuolę žodžiai, gestai užmiršti
Ir šuliniuos paslėptos tavo akys...
Vėl leidžias, tupias ant šalnos plaštakės,
Kai dega klevo lapai – spalį jie – karšti
 
Raudoniu savo. Tartum žarija rūkuos –
Užgesęs laužas dar žėruoja...
Ir pinasi ruduo po kojom,
Nes visada mane – ne aš juk jį renkuos.
 
Ateina lietūs vėsūs, purvini... Išties
Ugnis ta – netikra ir vienkartinė.
Nes pėdos debesų giliai sumynė
Visus, liepsnojančius trumpai ir be kaltės,
 
Ne tik danguj, bet ir ant žemės šios.
...........................................................................
 
Deja, kažkas vis tiek ilgiau išlieka
Bundi ir nustembi – po gilaus miego
Net menkus sapno trupinius
Paklydęs vėjas mintyse nešios...
 
2017 balandžio 8 d.