Šiandieną mūsų paukščiai garsiau gieda
Ir tas giedojimas visai ne toks.
Ant saulėj kaistančio asfalto – pėdos –
It vasarą sumindžiotų ruduo.
Koksai ruduo? Juk mėnesį nelyja,
Nėra šalnų ir nieko panašaus.
Nebent banguojant ežerui lelijos
Savo delnais į debesį iššaus.
Ar debesis nukris ant fono balto
Nes baltas nepakenčia baltesnių?
Galbūt todėl dabar mes ant asfalto
Sau ateitį matuojame žingsniu.
Neįprastu – lyg viskas nusibodo,
Lyg nesutilpę būtume kartu
Į mažą, tačiau jaukų mūsų sodą,
Kur daug žiedų. Beje, labai baltų.
Kur viskas taip laiminga ir nekalta,
Kur paukščiai čiulba dievišku balsu...
......................................................................
Šiandieną – jau kitaip.
Bet pirmą kartą.
Ir paskutinį – jeigu iš tiesų...
2017 balandžio 7 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2017-04-10 12:40:20
Kaip visada - personažas lyrinis, švelnus, kaip visada, bet mano varniškai galvai norėtųsi pirmojo ketureilio
paskutinės eilutės ne tokios grubios.Sakykim: Ar tik nebus įspaudęs jas ruduo? Bet ko norėt iš varnos
galvos... ech.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-04-08 22:41:56
Baltoje daug paslapties... Gal net daugiausia iš visų spalvų
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-04-08 09:26:00
Šiandieną – jau kitaip.
Bet pirmą kartą.
Ir paskutinį – jeigu iš tiesų...
graži pabaiga, o ir visos eilės daug išsakančios