Šiandieną mūsų paukščiai garsiau gieda
Ir tas giedojimas visai ne toks.
Ant saulėj kaistančio asfalto – pėdos –
It vasarą sumindžiotų ruduo.
 
Koksai ruduo? Juk mėnesį nelyja,
Nėra šalnų ir nieko panašaus.
Nebent banguojant ežerui lelijos
Savo delnais į debesį iššaus.
 
Ar debesis nukris ant fono balto
Nes baltas nepakenčia baltesnių?
Galbūt todėl dabar mes ant asfalto
Sau ateitį matuojame žingsniu.
 
Neįprastu – lyg viskas nusibodo,
Lyg nesutilpę būtume kartu
Į mažą, tačiau jaukų mūsų sodą,
Kur daug žiedų. Beje, labai baltų.
 
Kur viskas taip laiminga ir nekalta,
Kur paukščiai čiulba dievišku balsu...
......................................................................
 
Šiandieną – jau kitaip.
Bet pirmą kartą.
Ir paskutinį – jeigu iš tiesų...
 
2017 balandžio 7 d.