Staiga sustoji ir toliau neini,
O tavo pėdas uždengia šešėlis,
Nes atsispindi sapno vandeny
Visi, kurie anksčiau išėjo.
Lyg šuo uodi jau prarastus kvapus,
Tartum pelėda pažvelgi į naktį
Ir visa tai, kas buvo, rodos, bus
Ir viso to bijai darkart netekti.
Prabusk, prabusk, nors atmerktom akim,
Palieski pirštais savo veidą liūdną –
Ar nori laiką iš savęs atimt?
Ar mintim nori liesti marių dugną?
.............................................................................
Pakilk aukštyn tarytumei žuvis
Ir blykstelk sidabru vandens paviršiuj –
Tik šitaip raibulius krante išvys,
Tik šitaip pamirštus tu vėl pamirši....
2017 kovo 29 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-04-05 12:47:00
Vaizdingos eilės.
Prisiminti galima, bet negalima ilgėtis, sielotis, norint jiems gero - būtina paleisti.
Šokti gal ir ne ant sielių, o į savo gyvenimo valtį ir pirmyn ten, kur vėjas neš, kur pavyks praplaukti.
Gero vėjo!
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2017-04-04 19:07:57
Sakyčiau , kol atsimename - tol atsimintieji gyvi,nereikia drumsti vandens,
geriau šokam ant sielių ... ir pasroviui. :::)))
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-04-04 12:57:15
Pakilk aukštyn tarytumei žuvis
Ir blykstelk sidabru vandens paviršiuj –
Stebuklinga akimirka eilėse..
O žvejui - tai kasdienybė turbūt :)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-04-04 09:16:45
prisitaikiau ir sau...