Džiaugiaus, tikėjau ir  mylėjau
Kaskart gyvenimą labiau,
Ir nesvarbu, kad retkarčiais skaudėjo,
Svarbu, kad vis pirmyn ėjau.

Kartais bijojau, kartais dvejojau,
Kartais labai rizikavau,
Tačiau kažkaip visad išjojau
Ant balto žirgo ir vis buvau.

Mano sėkmė, jūsų sėkmė,
Šioj begalinėj nesėkmių  grandinėj
Tegul bus lyg šviesi  sakmė
Apie nežinomus didvyrius.

Apie tas moteris ir vyrus,
Nektarą vertusius medum,
Galbūt toli toli  nuklydus, 
Ir vis sugrįžtančius gimtų namų vidun.

Šventa žemelė visur šventa,
Tik reik nuo jos neatitolti,
Priglust prie jos, apsikabinti
Ir  tartum nuotaką dabinti.

O kai atjos jaunikis rudenėlis,
Visi aruodai bus pilni,
Ir kelsim vestuves gražias  iškėlę,
Ir suksis  žmonės meilės sūkury.