kaskart...
Džiaugiaus, tikėjau ir mylėjau
Kaskart gyvenimą labiau,
Ir nesvarbu, kad retkarčiais skaudėjo,
Svarbu, kad vis pirmyn ėjau.
Kartais bijojau, kartais dvejojau,
Kartais labai rizikavau,
Tačiau kažkaip visad išjojau
Ant balto žirgo ir vis buvau.
Mano sėkmė, jūsų sėkmė,
Šioj begalinėj nesėkmių grandinėj
Tegul bus lyg šviesi sakmė
Apie nežinomus didvyrius.
Apie tas moteris ir vyrus,
Nektarą vertusius medum,
Galbūt toli toli nuklydus,
Ir vis sugrįžtančius gimtų namų vidun.
Šventa žemelė visur šventa,
Tik reik nuo jos neatitolti,
Priglust prie jos, apsikabinti
Ir tartum nuotaką dabinti.
O kai atjos jaunikis rudenėlis,
Visi aruodai bus pilni,
Ir kelsim vestuves gražias iškėlę,
Ir suksis žmonės meilės sūkury.