Tėve mūsų, aplankantis mus per ašaras
ir guodžiantis, kai prisimename,
kad neliko saujoj skatinančių judėti
į švintantį šiokiadienį
Tu esi danguje ir matai mus skruzdėmis
pavirtusius, dangoraižiais į tave kylančius,
gailiai prašančius visų kūniškų gėrybių,
esi, pamerkiantis akį sėkmės akimirkomis,
išsikraunantis žaibolaidžių nutekėjimais,
kai bandome tau prilygti –
mes esame Dievai –
Tu nevedi mus į pagundymus, kai
sėdime ir kvailomis avimis nusišnekame,
atseikėdami atnašas žudymais,
lėbavimais ir kančia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2006-11-14 14:06:38
taip kartais aš irgi meldžiuosi, ir dar kitaip, ir visai kitaip...
bet taip yra, tokie mes, žmogeliukai...
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2006-11-14 13:03:15
mes esame dievai ko gero tai netiesa, nors ir sukurti pagal Jo atvaizdą...
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2006-11-14 10:50:38
Įdomi maldos variacija ar interpretacija, atspindinti žmogaus silpnybes ir paklydimus, jo pasipūtimą ir nuolatinius bandymus prilygti Dievui ar net jį pranokti. Prasmingas kūrinėlis:-))
Vartotojas (-a): gungnir
Sukurta: 2006-11-14 10:46:27
atseikėdami atnašas žudymais,
lėbavimais ir kančia.
"atseikėdami atnašas žudymais,
lėbavimais ir kančia." Idiliška ironija ir labai jau taikli...