Tėve mūsų, aplankantis mus per ašaras
ir guodžiantis, kai prisimename,
kad neliko saujoj skatinančių judėti
į švintantį šiokiadienį

Tu esi danguje ir matai mus skruzdėmis
pavirtusius, dangoraižiais į tave kylančius,
gailiai prašančius visų kūniškų gėrybių,
esi, pamerkiantis akį sėkmės akimirkomis,

išsikraunantis žaibolaidžių nutekėjimais,
kai bandome tau prilygti –

mes esame Dievai –

Tu nevedi mus į pagundymus, kai
sėdime ir kvailomis avimis nusišnekame,
atseikėdami atnašas žudymais,
lėbavimais ir kančia.