Taip arti ir toli tu esi,
Kad tikėjimo jau neįpūsi,
Tik nuplauksi baltam debesy
Ir šešėliu pavirsi lig pusės.
Po tavim, virš tavęs gyvenu,
Mindau žemę tą pačią ir kitą –
Visokiausių man būna dienų,
Tačiau visad prisimenu rytą.
Nes tada – juk giedriausias dangus –
Nesvarbu, kad per naktį vien lijo.
Ir, kad buvo tamsu – nesvarbu,
Nes rytais įsižiebia žarijos
Ta ryškiausia šviesa. O ugnis
Netgi uždega upę ir langą
Pro kurį mes žiūrėjom, meni?
Ar meni tą liepsnojantį dangų?
.................................................................
Bet po to, bet po to debesim
Dengei laužą. Pavirsdavo dūmais
Mano svajos ir norai visi,
Ir beviltiškas tavo artumas...
2017 kovo 30 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-04-02 16:02:35
Eilės vaizdingos, graži minčių raiška.
Jausmai arba jie yra arba ne. Pats blogiausias jausmų stovis, kai jie būna panašūs į pelkę be jokių pokyčių (nors kuolą ant galvos tašyk). Labai kaitrus liepsnojimas irgi nieko gero. Baisiai greit perdega ir lieka labai mažai šilumos bei žarijų. Norint jausmus išsaugoti visam gyvenimui, reikia laužą kūrenti ir stebėti, kad nepradėtų gęsti, pastoviai.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-04-01 16:27:06
labai jausmingos, gyvos eilės...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-04-01 15:04:27
Jausmai, jausmai sunkiai nugalimi...