Taip arti ir toli tu esi,
Kad tikėjimo jau neįpūsi,
Tik nuplauksi baltam debesy
Ir šešėliu pavirsi lig pusės.
 
Po tavim, virš tavęs gyvenu,
Mindau žemę tą pačią ir kitą –
Visokiausių man būna dienų,
Tačiau visad prisimenu rytą.
 
Nes tada – juk giedriausias dangus –
Nesvarbu, kad per naktį vien lijo.
Ir, kad buvo tamsu – nesvarbu,
Nes rytais įsižiebia žarijos
 
Ta ryškiausia šviesa. O ugnis
Netgi uždega upę ir langą
Pro kurį mes žiūrėjom, meni?
Ar meni tą liepsnojantį dangų?
.................................................................
 
Bet po to, bet po to debesim
Dengei laužą. Pavirsdavo dūmais
Mano svajos ir norai visi,
Ir beviltiškas tavo artumas...
 
2017 kovo 30 d.