Iš kokio duburio tu surinkai man pluoštą spindulių?
Iš kokio speigo — trapų mėlį žibuoklinį?
Ir burt, ir kurt nuo šiolei jau galiu,
Ir semt iš šulinio ne vandenį, bet vyną,
Ir skalsint duoną bučinių medum,
Iš artumos imt jėgą kaip silpnumą.
Aistros vulkanas, snaudęs po ledu,
Išliejo lavą, pelenus ir dūmus.
Spręsk pats, palaimintieji mes ar užkeikti,
Jeigu šviesa vėl siekia pačią gelmę,
Jei tu ražienas čežančias lieti,
O man kuždi apie esybę švelnią?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2017-04-04 13:18:07
Pavasariniai atsivėrimai žodžiais ir jausmais...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-04-02 16:11:28
Nuostabios eilės.
Aišku, kad palaimintieji esate, jeigu šviesa siekia net pačią gelmę.
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2017-04-02 01:33:56
Meilė pažadina tokias galias, kokių patys nežinom turintys, dalina tokius turtus, kokie stebina – iš kur mes juos patys gavom? Meilė ne užkariauja jėga, o laimi silpnumu, dygias ražienas paverčianti švelnumu, o vandenį vynu. Meilė duoda, ne ima –įįvyksta stebuklas:
Iš kokio duburio tu surinkai man pluoštą spindulių?
Iš kokio speigo — trapų mėlį žibuoklinį?