Iš kokio duburio tu surinkai man pluoštą spindulių?
Iš kokio speigo — trapų mėlį žibuoklinį?
Ir burt, ir kurt nuo šiolei jau galiu,
Ir semt iš šulinio ne vandenį, bet vyną,
Ir skalsint duoną bučinių medum,
Iš artumos imt jėgą kaip silpnumą.
Aistros vulkanas, snaudęs po ledu,
Išliejo lavą, pelenus ir dūmus.
Spręsk pats, palaimintieji mes ar užkeikti,
Jeigu šviesa vėl siekia pačią gelmę,
Jei tu ražienas čežančias lieti,
O man kuždi apie esybę švelnią?