akmens žiedas
tik vieno žvilgsnio — tiek užteks,
kad įsiminčiau tavo siluetą,
vis tolstantį gatve per lietų,
išnykstantį kaip raibulį vandens.
atrodė, saulė juoduliu užtems,
nuslinkus atvaizdu šešėlio palytėtu...
klajoja vizija jau tirpstanti iš lėto —
jaučiu dar karštą ranką ant liemens.
žinau... pavasaris vėl žemę kels,
atgims lyg želmenys jausmai išblėsę.
ir aš atrasiu žemę pažadėtą,
kur stiebias baltas žiedas ant akmens.
svaigus jo kvapas kūnu nusrovens...
jame tiek daug gyvos jėgos įlieta
ir to galingo srauto palydėta,
baltų žiedų dvasia many gyvens.
--------
— sakai, nežydi niekas po rūstaus rudens...
galbūt... bet aš skubu tikėti ---
balti vilties daigai net akmenį praskels
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-03-31 12:01:44
labai patiko.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-03-30 23:50:13
Tikrai vienas geriausių ką Jūsų skaičiau.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-03-30 19:07:41
koks gražus, šviesus, jautrus tikėjimas
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-03-30 14:10:20
Toks rimavimas skamba lyg sunkus akmens ridenimas. Bet baigiasi šviesia ir stipria viltimi ...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-03-30 10:36:51
Labai gražus ir jausmingas...
balti vilties daigai net akmenį praskels