akmens žiedas
tik vieno žvilgsnio — tiek užteks,
kad įsiminčiau tavo siluetą,
vis tolstantį gatve per lietų,
išnykstantį kaip raibulį vandens.
atrodė, saulė juoduliu užtems,
nuslinkus atvaizdu šešėlio palytėtu...
klajoja vizija jau tirpstanti iš lėto —
jaučiu dar karštą ranką ant liemens.
žinau... pavasaris vėl žemę kels,
atgims lyg želmenys jausmai išblėsę.
ir aš atrasiu žemę pažadėtą,
kur stiebias baltas žiedas ant akmens.
svaigus jo kvapas kūnu nusrovens...
jame tiek daug gyvos jėgos įlieta
ir to galingo srauto palydėta,
baltų žiedų dvasia many gyvens.
--------
— sakai, nežydi niekas po rūstaus rudens...
galbūt... bet aš skubu tikėti ---
balti vilties daigai net akmenį praskels