Pakalbėkim, žmogau –
Kiekgi daug tu turi.
Ne tik tu –
Bet ir aš, ir kiekvienas,
O vis kaupiam, vis tempiam,
Vis kraunam savin –
Per duris, per mintis
Ir per sienas...
Kasdienybėje braidome –
Pelkių spalvos –
Tik pamirštame jūron įbristi.
Ten juk bangos, žuvėdros,
Ošimas kartos –
Būki TU! Būk savim!
Būki tikras!
Patys slegiame,
Dedame sau ant kupros –
Tai ko ieškom ir ko net nebuvo.
Aukso žuvį uždarome –
Gal ji paguos? –
Bet juk laisvės reik tau
Kaip ir žuviai...
Reikia saulės tikros,
Reikia paukščių tikrų –
Kad galėtum prieš juos išsitiesti.
Juk gyvenam ne vakar –
O rytas?
Ar bus?
Ši minutė dabar
Ir jau niekad...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-03-30 23:48:41
Gerai išmąstyta.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-03-30 19:23:09
šios eilės stulbinančiai geros, atitinka paveikslo nuotaiką...priglausiu
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2017-03-30 13:46:06
žodžiai pamąstymams
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-03-30 10:44:53
Mąstantiems šie žodžiai turi gilią prasmę...
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-03-30 08:57:13
lyg skaityčiau savo mintis...
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2017-03-30 05:55:46
Reikia saulės tikros,
Reikia paukščių tikrų –
Kad galėtum prieš juos išsitiesti.
Juk gyvenam ne vakar –
O rytas?
Ar bus?
Ši minutė dabar
Ir jau niekad... Nes jie mums suteikia gyvybės, protingos eilės