Pakalbėkim, žmogau –
Kiekgi daug tu turi.
Ne tik tu –
Bet ir aš, ir kiekvienas,
O vis kaupiam, vis tempiam,
Vis kraunam savin –
Per duris, per mintis
Ir per sienas...
 
Kasdienybėje braidome –
Pelkių spalvos –
Tik pamirštame jūron įbristi.
Ten juk bangos, žuvėdros,
Ošimas kartos –
Būki TU! Būk savim!
Būki tikras!
 
Patys slegiame,
Dedame sau ant kupros –
Tai ko ieškom ir ko net nebuvo.
Aukso žuvį uždarome –
Gal ji paguos? –
Bet juk laisvės reik tau
Kaip ir žuviai...
 
Reikia saulės tikros,
Reikia paukščių tikrų –
Kad galėtum prieš juos išsitiesti.
Juk gyvenam ne vakar –
O rytas?
Ar bus?
Ši minutė dabar
Ir jau niekad...