mano ilgesio upės patvino
vėjas gena nuvargusį lietų
po apsiaustu senu sudėvėtu
žalčialungiai lig ryto sumigo
kol delčia gano debesis žvaigždės
šokį nemigos baigia sušokti
o vienatvės ir krištolo bokšte
tyliai slepiasi žavios našlaitės
tiesias tiltai į nerimo krantą
išsūpuotos geltonos purienos
o voratinkliuos skendinčios dienos
nesijaučia apsunkusiai kaltos
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-03-29 17:46:33
Ilgesio dienos kaip upė patvinsta, ypač pavasarį...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-03-29 08:22:18
Vaizdinga. Ir rimavimas toks visai tinka dienų įsilingavimui.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-03-29 00:32:30
Nemačiau (gal tiesiog neskaičiau) Jus gaubtiniu rašant. Visai neprastai :)
Vartotojas (-a): lašasdangaus
Sukurta: 2017-03-28 18:52:55
Jautrios ir gyvos eilės. Patiko.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2017-03-28 13:53:31
o vienatvės ir krikštolo bokšte
tyliai slepiasi žavios našlaitės
O dar kvepiantis žalčialunkis... Apsvaigau nuo pavasario kvapų. :)
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-03-28 13:34:45
Vaizdingos ir sodrios metaforos, įtaigus žodis...
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2017-03-28 13:23:43
pabaiga suintrigavo