mano ilgesio upės patvino
vėjas gena nuvargusį lietų
po apsiaustu senu sudėvėtu
žalčialungiai lig ryto sumigo

kol delčia gano debesis žvaigždės
šokį nemigos baigia sušokti
o vienatvės ir krištolo bokšte
tyliai slepiasi žavios našlaitės

tiesias tiltai į nerimo krantą
išsūpuotos geltonos purienos
o voratinkliuos skendinčios dienos
nesijaučia apsunkusiai kaltos