Žaidimų aikštėlės vienatvė
Ramiais balandžio vakarais
Ir nugriautos smėlio pilys
Smėlio dėžės dykumoj.
Vėjo plazdenamų sūpynių
karčios dejonės atsimuša
Į sultingų berželių pumpurus,
Verčia juos greičiau skleistis.
Ta užmiršta valanda
Dėl nebeskaisčios saulės šviesos
Užtraukia šešėlinį skverną
Ir priverčia užmiršti:
Pirmą meilę,
Tą architektūros šedevrą,
Apsuktą laimės ratą,
Ašarų lašus –
Ant nubrozdintos kruvinos alkūnės.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-03-28 13:35:20
pritariu Kaip lietui...gražu
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-03-28 00:19:13
Toks jaunatviškas. Kaip ir ta meilė. Ji visada jauna. Bet čia – ypač :)