Žaidimų aikštėlės vienatvė
Ramiais balandžio vakarais
Ir nugriautos smėlio pilys
Smėlio dėžės dykumoj.
 
Vėjo plazdenamų sūpynių
karčios dejonės atsimuša
Į sultingų berželių pumpurus,
Verčia juos greičiau skleistis.
 
Ta užmiršta valanda
Dėl nebeskaisčios saulės šviesos
Užtraukia šešėlinį skverną
Ir priverčia užmiršti:
 
Pirmą meilę,
Tą architektūros šedevrą,
Apsuktą laimės ratą,
Ašarų lašus –
Ant nubrozdintos kruvinos alkūnės.