* * *
Saulėlydžio strėlė užgesti baigia –
Ir mūsų takas žemėje šitoj...
Laikau aš tavo ranką tarsi snaigę –
Bekraščiam vandenyne mes ištipsim tuoj...

Mūs saulė neieškos, nei žvaigždės baltos –
Gal debesys audroj paverks pilki kada...
O bangos daužosi iš akmenų iškaltos –
Įsiutus tvano kruvina lazda,

Saulėlydžio strėlė...


                             * * *
Į jūros gelmę jau miškai panirę,
Nuskendę uolos miega užmaršty,
Tik liūdesys per vandenynų girią
Išbalęs brenda nebūties arti.

Planetos suka savo šaltą ratą –
Erdvė bejausmė ir žvaigždė juoda
Į  Žemę spindulių sidadrą meta –
Jais užsikloja žūvanti tauta –

Bangose tvano vienos akys mirę,
Vien išdavysčių ir gaisrų aidai,
Šešėliai šliaužiantys per klaikią kaukių girią,
Savųjų kraują geriantys veidai –

Į jūros gelmę...