Lyg būtum susibarusi su likimu –
Atrodai daug vyresnė už save ir laiką.
Ir tavo žvilgsnio vėjas nesulaiko,
Ir aš nesulaikau...
Už rankų vis imu,
Vis spaudžiu jas bandydamas atspėti –
Kodėl tu taip toli jau nuo namų,
Kodėl pavasarį nešiesi juodą skėtį,
O akyse ir liūdna, ir ramu...
Beviltiškai nutolusi į priekį
Atsigręži kaskart rečiau, nakčia
Priglaudusi prie lūpų dienos riekę
Atkandi bei virsti delčia...
Esi ne čia –
Lyg būtum susibariusi su likimu,
Lyg pažadėjus niekada negrįžti...
........................................................................
Ak, kokie vėsūs tavo liauni pirštai,
Kai mūs dangus pavirtęs tik baldakimu.
2017 kovo 26 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-03-27 20:38:47
gražiai vilnijančiai, jausmingai...įtaigu ir gyva, toks išskirtinis rimavimas...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-03-27 12:35:32
Skaičiau..skaičiau... Užkliuvo dvi metaforos: juodo skėčio ir baldakimo... Kadangi didžiausias svoris ir būna eilėraščio pabaigoje, tai apie baldakimo simboliką dar ir internete pasiskaitinėjau... ;)
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-03-27 11:36:15
Vaizdingos ir ilgesingos eilės.
Kas kam skirta to neina išvengti.