Lyg būtum susibarusi su likimu –
Atrodai daug vyresnė už save ir laiką.
Ir tavo žvilgsnio vėjas nesulaiko,
Ir aš nesulaikau...
 
Už rankų vis imu,
Vis spaudžiu jas bandydamas atspėti –
Kodėl tu taip toli jau nuo namų,
Kodėl pavasarį nešiesi juodą skėtį,
O akyse ir liūdna, ir ramu...
 
Beviltiškai nutolusi į priekį
Atsigręži kaskart rečiau, nakčia
Priglaudusi prie lūpų dienos riekę
Atkandi bei virsti delčia...
 
Esi ne čia –
Lyg būtum susibariusi su likimu,
Lyg pažadėjus niekada negrįžti...
........................................................................
 
Ak, kokie vėsūs tavo liauni pirštai,
Kai mūs dangus pavirtęs tik baldakimu.
 
2017 kovo 26 d.