(Pasaulinės poezijos dienos proga)
 
Ir kaip, žmogau, tau negiedoti,
Kada pavasaris į širdį beldžia,
Kada laukai, šlaitai ir gojai
Gėlių žiedais į saulę veržias!
 
O ji vis kyla, vis šiltesnė,
Jaunystės primena sparnus,
Kur nešė vakarą vėlesnį
Į nepažintus dar krantus.
 
Ne gervės skrido, skrido žodžiai
Pirmo eilėraščio keliu,
Tikėjai, kad sugers juos godžiai
Ne vien dienoraštis tylus.
 
Pagelto lapai prirašyti,
Jie — juk ne obelų žiedai,
Kuriuos kasmet gegužio rytą,
Rasotus tuos pačius matai.
 
Gerai, kad žodžiai nesikeičia,
Vis žvelgia meilės akimis,
Tad kaip ir man, pro metų eilę,
Kaip negiedoti eilėmis!