Labai norėčiau, kad taip, kaip atsitikę, ir pasiliktų – ir  ryt kaip šiandien, ir bet kada kaip  šiandien. O čia aš  kalbu apie atsiradusį potraukį – atėjus prie atsiminimų  darbo, persižegnoti kaip atėjus į bažnyčią, persižegnoti kaip atrodo savijautoje. Žegnonė vis nauja, vis kaip atvertus naują kalendoriaus lapelį. Galbūt dėl to ir kilo pagunda netgi sunumeruoti jas.

Žegnojuosi (2)
 
Pavasari, nebark,
kad neskubu į tavo laiką.
Man jis per greitas – lenk, aplenk...
O aš dar vis pasilieku žiemoj,
įkėlusioj mane į lopšį,
o aš dar vis tikiuosi, kad išmoksiu
tuo pat metu ir Čia, ir Ten
nepaisant kaip toli,
minutėje erdvės
gyvenimus suglausti...
Ne šiaip sau skambinu:
Tai – mano  laikas.
Visas. Tiek ir toks,
kaip jį jaučiu

Poe (poezija) ir Pro (proza)
jau irgi metų neskaičiuoja
Vaidinimas – laimingas būt visur bet kuo,
todėl tikiu, kad laimins užmačias dievai
ir nereikės stebėtis,
kai seną lopšį prezidentai ateities
ir savo laikmečiuose supa.

Kantrybės sau linkiu
ir jums, kurie senatvėj nepavargę
kaip angelai sparnuoti ir jauni
būties minutėje ir Čia ir Ten
vienu metu
suspėjate pabūti...

   Vaidinimas jau irgi buvo pakilęs ant gūrų (viškų). Beveik  neabejojau, kad prie vargonų ateis jis ir giesmę iš savo repertuaro užgiedos. Tačiau buvę atvejų, kai giesmė pasigirsdavo anksčiau, negu vargonų muzika. Poe nepaklusdavo Vaidinimo diktatui netgi tuomet, kai jis prie vargonų ir jam tuomet prisieidavo arba patylėti, arba palikti bažnyčią be vargonų muzikos. Tačiau  bet  kokiu atveju  tai nesutrukdydavo Poe giedojimui. Netgi tuomet, kaip ji pasilikdavo viena, bažnyčia netgi labiau suklusdavo, išsirpdavo tyloje. Ir man dabar  netgi norėjosi, kad nors retsykiais, kad ir vieną kartą, bet būtinai taip atsitiktų. Tikimybė buvo, sakyčiau, nulinė, nes Vaidinimas  žinojo, kad Poe solo yra nuostabus. Taip ją  girdėdamas jis ne tik žavėjosi, bet ir jai pavydėjo.
  Ar žinojo tai Poe?
  Manau, kad taip.
  Tačiau man visuomet reikšmingas buvo bažnytinis repertuaras. Kartais nemokėdavau suvokti, kam tokios giesmės reikalingos, jeigu jose nejauti savo bažnyčios. Ne sykį ir pats taikiausi kilti su giesmininkais ant viškų prie vargonų, bet lazda buvo budri.
  –  Vėl?
  – Pajaučiau, kad noriu giedoti.
  – Ką? Ar apie – ką?
  – Dar nežinau. Giedu, kas į galvą ateina. Paskutinį kartą pagiedojau apie Ispaniją. Irgi kol neišsižiojau – nežinojau, kad taip atsitiks.
 „Taigis, taigis, – pasakė  Vingių Jonas.“ – O aš žinojau šį Lazdos priežodį ir išgirdęs dariausi romesnis, bet vis dėlto nepasakęs pardon. Ir jau nesuvokiu, ar tai, ką girdžiu giedant, iš tikrųjų girdžiu: 

Ispanija ne taip arti,
juolab, jei karieta keliautum,
tačiau kai baltas žiemoje,
kai lopšyje esi,
kai išspiria dangus į kitą dalią,
negreit  ateina susitaikymas su savimi
išbūt savo vergovę – Žmogų.

  – HO! – aiktelėjau net lig skausmo atsilošdamas atgal ir girdėdamas, kaip atsiliepia nugaros kaulų traškesys. Lyg  skambaliukai prie altoriaus skambtelėtų. – HO! – dar kartą aiktelėjau ir prireikė pagalvoti, kažin ar  atsikelsiu.
 Lazda sužiuro į mane, aš – į ją.
   – Nuostabi Poe, – sakau jai. – Nuostabiausia! Ji visuomet žino, kas man rūpi, kur kas skaudžiausiai padėta.