Permirkai nerimu
​po lietingos nakties.
Vien aušros geldelėse,
bet gėlą velkiesi.

O perlai pilnėjo,
bet perlais netapo,
​ašaros pėdsakas
​nedžiūvo nuo kaklo.
​
​Bet patrauklūs nebūsim
​vien todėl, kad dar gražūs:
​užgožtos juslės,
blizgančios akys.

Jeigu tu mano puošmenos,
​kaip švelnumo esencija
​ir duobutės ant skruostų...

Vienas kito paguoda:
​kokoso drožlės,
šokolado dėžutė –
​gyvenimo cukrus...