Gyvenimo cukrus
Permirkai nerimu
po lietingos nakties.
Vien aušros geldelėse,
bet gėlą velkiesi.
O perlai pilnėjo,
bet perlais netapo,
ašaros pėdsakas
nedžiūvo nuo kaklo.
Bet patrauklūs nebūsim
vien todėl, kad dar gražūs:
užgožtos juslės,
blizgančios akys.
Jeigu tu mano puošmenos,
kaip švelnumo esencija
ir duobutės ant skruostų...
Vienas kito paguoda:
kokoso drožlės,
šokolado dėžutė –
gyvenimo cukrus...