Žiūriu į meno kūrinį ir nujaučiu,
Kodėl
jis toks trapus –
Vos nuleidžiu akis, o
jis... nepastebimai kitoks.
Kaip sunku gi
jo nepamest,
jis visad čia, bet kaskart vis toliau manęs.
Jau tuoj, tuoj įžvelgsiu, ką slėpė
jis savy tiek ilgai,
Jau tuoj įsikūnysiu, susiliesiu,
Jau tuoj aš ir
jis tapsime vienu.
Jau tuoj atsigręšiu į
jo laikus. Bet.
Atmerkiu akis. O
jis jau nebe
jis.
Neatpažįstu, vis naujas, nematytas potėpis jame.
Gal nuklydau, bet visąlaik šalia buvau.
Jau man vienai kalbėti spalvomis pradėjo. Bet.
Bet. Buvau paskendusi,
Vanduo spalvų paletės mane ramino,
O kaip gaila, kad nieko nespėjau aš ištart,
Kaip gaila, kad
jis iškeliavo ir nepasiliko atminty...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-03-17 17:21:06
Na, šį kartą nepavyko sučiupti Mūzos už uodegos, tai pavyks kitą kartą. Tobulėjimui ribų nėra. Visą laiką atrodo, kad reikia dar kažką pakeisti arba pridėti. Kiekvieną kartą skaitant arba žiūrint vis atrodo pakitęs kūrinys, nes kinta žmogaus - kūrėjo nuotaika, jausmai... Jeigu galutinis rezultatas pasirodys toks, koks buvo numatytas, tai jis liks toks ir atminty. Sėkmės!