Žiūriu į meno kūrinį ir nujaučiu,
Kodėl jis toks trapus –
Vos nuleidžiu akis, o jis... nepastebimai kitoks.
Kaip sunku gi jo nepamest, jis visad čia, bet kaskart vis toliau manęs.

Jau tuoj, tuoj įžvelgsiu, ką slėpė jis savy tiek ilgai,
Jau tuoj įsikūnysiu, susiliesiu,
Jau tuoj aš ir jis tapsime vienu. 
Jau tuoj atsigręšiu į jo laikus. Bet.

Atmerkiu akis. O jis jau nebe jis.
Neatpažįstu, vis naujas, nematytas potėpis jame.
Gal nuklydau, bet visąlaik šalia buvau.
Jau man vienai kalbėti spalvomis pradėjo. Bet.

Bet. Buvau paskendusi,
Vanduo spalvų paletės mane ramino,
O kaip gaila, kad nieko nespėjau aš ištart,
Kaip gaila, kad jis iškeliavo ir nepasiliko atminty...