* * *
Tamsi lemties ranka nusviro
Ant Žemės veido nelaimingo –
Mirties šešėliai marios tvyro,
Džiaugsmingo sparno aidas dingo –

Dangus, lyg prisigėręs kraujo,
Iškėlęs neša gelsvą Tylą...
Ant nebūties tamsiųjų saujų
Vandens tūžmingas laužas kyla,

Įpūstas pragariško vėjo!
Juodieji demonai pratrūko
Siaubingu įniršiu... Užliejo
Gyvybės Širdį! Tiršto rūko

Sukruvintos skeveldros plaukia,
Raudos begęstanti banga –
Rūstybė tvano vis naują auką
Sugriebus nuneša staiga...


                         * * *
Vanduo, vanduo aukščiausią kalną semia,
Dūdelės muzika graudi nutyla –
Raudoniu debesų, palikęs Žemę,
Žingsniuoja Panas į bedugnę gilią

Šaltos erdvės. Saturnas kraipo galvą –
Tai ką, prigrojai jau melodijų aistringų –
Užliejo tvanas paskutinę kalvą,
Ramu be Nendrių Kranto, upės vingių!?

Aš Savo Meilę nededu į urną –
Pro ašaras ūkuos prabyla Panas
Į besimėgaujantį jo kančia Saturną –
Į Žemę grįšiu... vos tik baigsis tvanas –

Sairinksei grosiu... Nešiu savo širdį
Vien meilę giedančią virš upių ir miškų –
Dūdelę raudančią te nendrių vėjai girdi
Ir debesys virš jų melsvų šilkų...