glostau tylą
kol tamsa nenuėjo
jai vienai suplanuotu keliu
visą naktį
mėnuo sapnais glamonėjo
neleido be garso išeiti užgesti
grojo muzika
prišnerkštoje namo laiptinėje
pikti šešėliai baugino vaiką
nusinešė vėjas
mano metus rudens palauke
neišblėso ugnis
židiny kurio kaitros kartkartėmis
seniai užaugęs sūnus paieško
prabudęs rytas
savaip sudėlios taškus
lietaus lašais ant grindinio
tylą išbraidys
žingsniai anapus varstomų durų
horizontas išraus nuo žodžių piktų
toks nepakantus rytui
žmonių nevienareikšmis skruzdėlynas

glostau tylą
septyntaškė boružė
skrendanti prieš metų vėją

glostau tylą

glostau