Kas gi tai tartum akys?
Akmenėliai gal?
Gal švarko sudilusio sagos?
Vis žiūri ir žiūri,
vis teka ir teka
irklais įsispyrę manęs.
Jau neklausiu,
kaip toli, ji, gimtinė nutolo,
pasilikusi ošti žalia pušimi.
Bet žinau –
dar reikės man sugrįžti į dalią
kai, išglostęs aušras virš galvos,
nuo krūtinės nukėlęs kryželį,
jį apkaupsiu gimtinės žeme.
Ir nebus man skaudu,
atsirėmus į kiemo vartus.
Šaknimis neįžels ir kryželis,
o vis tiek poteriaus čia atėjęs lietus,
o vis tiek atkakliau čia tikiu –
Dievas žino ką daro...