Neliūdėki. Neverki. Savy atsiverki
Ir dangus lyg širdis suliepsnos
Po ilgos siautulingos dienos –
Nebebūsi ateinančiai nakčiai tu vergė.
Nebebūsi įkeitusi sapnui tu veidą,
To, kuriuo visąlaik gyvenai,
Nebegrįši jau niekad tenai,
Kur akli ir bejėgiai žemai nusileido.
Ir kada vėl nuraus aukšti kuorai bažnyčių,
Nesiklaupk – atleidimą gavai –
Šitą naktį savim juk buvai...
Ar norėsi išgirsti žodžius: „Dar sugrįžčiau
Į tave – tavo liūdesį, širdgėlą, kūną,
Tik pašauk – aš esu vis dar čia...“?
Atsakysi: „Mielasis, delčia,
O po to – mėnesiena, mėnulio nebūna...“
............................................................................................
Neliūdėsi. Neverksi. Savim atsitversi.
Ir dangus širdimi neliepsnos –
Ją taip stipriai suspausi delnuos,
Kad neplaktų jau niekam nei tyliai, nei garsiai...
2016 balandžio 10 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-03-12 19:48:12
įtaigu, viltinga, tikra
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-03-12 19:25:12
Tai gal čia panašus atvejis, kaip Marijos Magdalietės? Ji Romos katalikybėje, stačiatikybėje ir anglikonizme laikoma šventąja. Pagal Bibliją Jėzus iš jos išvarė septynis demonus. Pagal Naujajį Testamentą, Marija Magdalena keliavo su Jėzumi ir jo apaštalais.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-03-12 00:20:48
Stipriai ir giliai... Nuskambėjo lyg varpo dūžiai... Gal ir puolusieji gauna išrišimą po atsivėrimo sau?