Neliūdėki. Neverki. Savy atsiverki
Ir dangus lyg širdis suliepsnos
Po ilgos siautulingos dienos –
Nebebūsi ateinančiai nakčiai tu vergė.
 
Nebebūsi įkeitusi sapnui tu veidą,
To, kuriuo visąlaik gyvenai,
Nebegrįši jau niekad tenai,
Kur akli ir bejėgiai žemai nusileido.
 
Ir kada vėl nuraus aukšti kuorai bažnyčių,
Nesiklaupk – atleidimą gavai –
Šitą naktį savim juk buvai...
Ar norėsi išgirsti žodžius: „Dar sugrįžčiau
 
Į tave – tavo liūdesį, širdgėlą, kūną,
Tik pašauk – aš esu vis dar čia...“?
Atsakysi: „Mielasis, delčia,
O po to – mėnesiena, mėnulio nebūna...“
 
............................................................................................
 
Neliūdėsi. Neverksi. Savim atsitversi.
Ir dangus širdimi neliepsnos –
Ją taip stipriai suspausi delnuos,
Kad neplaktų jau niekam nei tyliai, nei garsiai...
 
 
   2016 balandžio 10 d.