Panele Evelina,
patikėkite, jog netiesa, kai manoma, kad seniems žmonėms nesunku priglusti prie jaunimo ir minutėlę kitą pabūti jaunystės įtaigoje. Man tai sunkus darbas ir net nežinau, ar kada būčiau išdrįsęs Jums parašyti šį laiškuką, jeigu ne MALDA.  
Senstu įdomioje dvasioje, kuri, sakyčiau, išlikusi iš Radijo karietos laikų. Sudužo ji, karieta. Nėra. O ar bus- neaišku, nors yra  žmonių, kurie daug dirba, kad vėl dangaus stebuklas būtų pastatytų ant ratų.
Bet, regis, ir vėl brendu į lankas.
Galite tikėti, galite - ne, bet žinojau, kad Jūsų jaunoje širdelėje šnabžda Maldą, kai gal dar jos nejautėte ir nemanėte, kad ji prasimuš, pakils ir pakels kitus melstis. Žinojau, kad ją turėsiu ir aš, kad bus man labai reikalinga. Ir nemanykite, kad žinojau tik aš. Ne. Ne tik aš- žinojom visi, kas tiki stebuklais. Ir kuomet mano bičiulis Kaimynas užlydo aplankyti senio Pelėdos, ir kai jam parodžiau Karlonų miškelį, tai patikėkit – ir jis Jūsų Maldą perskaitė taip, kai vėliau, jai prasimušus, skaitėme vis, kas Jus ir jūsų mūzą mylime. Jūs, beje, Jo paties galite paklausti, ar, tėte, tikrai taip buvo. Ir jis, garbingas, išmintingas žmogus,  pasakys: - taip, dukrele, tikrai taip buvo. O ir Maldą ponas Jonas išgirdo taip, kaip prieš jį buvau išgirdęs ir aš:

Meldžiuos Dievams, kuriais seniai nebetikiu,
Iškėlusi rankas į tuščią dangų.
Tačiau malda vėl gimsta su saulėtekiu,
Rasa kai kojas žolėje surango.

Jūs, Evelina, nemanykite, kad mano svečias tuoj pat suprato, kodėl deklamuoja, iš kur pasiėmęs kalba tokius žodžius. Bet tai – tiek  to! Įdomiausia, kad jis ir meldėsi taip, kaip dar neparašytoje Maldoje reikia -iškėlęs „rankas į tuščią dangų“. Ir tik baigęs perskaityti, ūmai atsigręžė:
- Ė, Pelėda, ką darai? Nejau mano princesę pavertei pušelę?  Nejau ir čia panašiai, kaip pasakoje „Eglė - žalčių karalienė“?
Pradėjo suvokti, kad tokios jo savijautos priežastis yra graži, jauna, šviesos ištroškusi ir pati ją kitiems alsuojanti pušelė.
- Mielas, Jonai, - sakau- aš tikrai nieko nedarau. Bet įtariu, kad čia renkasi visų ekūrybiečių dvasios. Pasakyk, kad ne taip, ir aš sutiksiu, kad esi teisus. Tačiau kodėl Tau, bičiuli, nepatikėti, kad Taip, kad jos tikrai čia renkasi – ir tuomet aš būsiu teisus, o gyventi  bus visiems įdomiau. Labai prašau, na tiesiog meldžiu - palik šią malonę man, kadangi dviejų tiesų nebūna.
Ir buvo gera. Nuostabu. Kaimyno meldžiau lygiai taip, kaip Jūs, Evelina, irgi parašėte, o taip
melsdamasis laimėjau – jis paliko teisybę man ir reikėjo pamatyti, kaip gražiai  apsidžiaugė Evalina – pušelė - jauna, graži, liekna, laiminga, kad ir Jonas suprato iš kur ir kodėl jo širdyje atsirado niekuomet anksčiau negirdėta Malda. Tik nežinau, ar jis girdėjo, ar ne, kai pats pasidzyvino:
- Dukrala, tu gal paci nežinai, koka graži, kai su Malda širdzin ir lūposa!
Aš žinojau, kokia graži. Man stebėtis ir aikčioti nereikėjo. Ir žinojau, Evelina, kad bus katalikų, kurie nemokės Tavo Maldos poteriauti. Vieni kalbės, kad ji pilna loginių prieštaravimų kiti - kad Malda nuostabi ir ji negali būti neišgirsta, treti – vėl.  O Radasta tiesiai –šviesiai: nesupratau. Evelinai nėra nei vieno dievo,  o ji meldžiasi. Kuriuo tikėti, jei net galimybių nėra pasirinkti bet ką. Dangus jai tuščias.
Atrodytų, ak, koks reikšmingas teiginys. Bet argi taip? Norėčiau paklausti Radastą, ar  jį moka tą kalba, kurios niekas jos neišmokė. Nepaisant kokia kita kalba bekalbėtų, bet jeigu ji ne ta, kurios neišmokė - argi galima tikėtis ką nors suprasti?

Meldžiu kalba, kurios net neišmokė niekas.
Tik vėjo skraistės plakasi į šonus.
Ir žodžiai lūpose sutirpsta tartum sniegas,
Lyg aidas blaškomas tuščiuos vagonuos.

Eilėraštį, kad jis būtų aiškus ir šviesus, reikia skaityti kalba, kurios nemokam. Reikia girdėti ir suprasti neišmokta kalba ir tuomet – argi neaišku? O kad galimybė taip jį perskaityti yra, gal net nesuabejokime. Taip kalbamasi su jūra, mišku, lauku, dangumi, žvaigžde, žvaigždynais... Kai kalba išmokstama, ji jau praranda žavesį, grožį, mįsles. Labai gerai išmoktoje kalboje, kai jau nėra ten ko mokytis, miršta net poetai. Tiesa, kiti tikėdamiesi išgauti poezijos, ją taip sumezga, sunarplioja,  kad  ji vėl tampa nesuprantama, neišmokta.  
Evelina, Jūs puiki. Kaip ir Jūsų Malda. Dažnai ateinu prie Tavo pušelės ir prašau:
- Pasimelskime kartu.
Ir meldžiamės su ja šlamėdai, ošdami, dejuodami, šypsodamiesi... Kitaip pasakius, meldžiamės neišmokta kalba..

Meldžiuos Dievams, kurių net niekada nebuvo:
Nei ryto rasai kopiant ant žolės,
Nei saulei jūros glėbyje pražuvus.
Meldžiuos. Gal tas, kuriuo tikiu, girdės?

O meldžiamės irgi ne todėl, kad kažkas yra ir girdi. Meldžiamės todėl, kad kažkas atsirastų, būtų ir girdėtų. Ir kaip rudens metą aprengiau pušelę purpuriniu megztuku, aukštai pakeldamas jo apykaklę kai padažiau jos lūpas ir pirštų nagučius, kaip ant kaktos ir pečių laisvai paleidau gelsvus blondinės plaukus - matau gražuolę ir žinau, kad kol jos širdis saugos poeziją, tai atėję žmonės girdės ir džiaugsis, kaip jautriai suvokia neišmoktą jos kalbą. Ir tereikia tik nusišypsot, kaip aikteli:
-  Betgi Jūs, pušele - purpurinė princesė!
Bet ir vėl - apie ką  aš čia? Ar tik ne apie tai, kad bent  žodeliu prisiglausčiau prie Purpurinės Pincėses.
O Evelina, kaip gera, kad čia esi...

„Meldžiuos. Gal tas, kuriuo tikiu, girdės?“