„Deja, deja, bet vis dažniau jau savęs išsigąstu. Tai, kas iki šiol atrodė išdaigomis, jau pasiregi kaip priešingybė. Tiesiog pradedu bijoti savo paties sutvėrimų, o Balso – labiausiai. Taip, man reikalinga išpažintis“, – rašė Vaidinimas pirštu ant išrasojusio lango stiklo, už kurio dar telkėsi priešryčio tamsa, čia, ant žemės, degindama miesto elektros lemputes, o aukštai, danguose, dar vis neužgesindama žvaigždžių. Užrašo neskaitė, nes jo ir nebuvo. Pirštas šliaužiojo vis ta pačia eilute, užtrindamas bet kokį ankstesnį pėdsaką. Rašė ne todėl, kad reikėtų; užrašas buvo įsivėlęs į atmintį ir išmoktas mintinai. Atsitraukęs nuo lango pats sau pasakys, kaip ir ankstesniais kartais:
   – Taip, Vaidinimai, taip, reikalinga išpažintis.
  Toks poreikis atsirado kaip ir netikėtai, tačiau priimti taip atsiradusį supratimą už gryną pinigėlį Vaidinimui nesinorėjo. Reikėjo kantrybės, reikėjo ištvermės, kad išsiugdytų gebėjimus ir įtaigą nesimėtyti tuščiais žodžiais, kad jie virstų darbu, reiškiniu, virstų, kaip ir pasakyta: ir žodis tapo kūnu.
  Vaidinimas iki šiol nepaisė, nebandė kaip nors surinkti į apskaitą taip sukurtus savo darbus; jam atrodė, kad jis dar vis daugiau mokinys, ir matė, kad nežinojimo aplink save yra daugiau negu žinojimo. Nebuvo kritiškas. Tarėsi, kad jam labai pasisekę, kad užklydęs į erdvę, kurią jos šeimininkas vadina Savęsp ar Ašašai, o jos gyventojai – Pranuco Savęspi, Pranuco Ašašai.
   Pradžioje atrodė, kad ji gan nyki, nesuprantama, beveidė, netgi tuščia, tačiau pasigirdus lopšio girgždesiui, gyvastis atgijo, sujudo, subruzdo. Pavasaris aušo greitai: žaliai augo ir ošė miškas, žiedais švietėsi gėlės, paukščiai skrido ir tūpėsi perėti. Ir visur: ir iki Dubo (Marazų), ir iki Piesčių, ir Senovės, iki Daržinėlių ir Kabelių, iki Margionių ir Kapiniškių, iki Randamonių ir Ratnyčios vis Šklėriai, Šklėriai, Šklėriai... Su prancūzais, niemčiais, amerikonais, čigonais ir visi, kaip Šklėriuose, taip už jų – šiliniai, šiliniai, šiliniai.
  Užsiliko Vaidinimas, dar neišmokęs net pajausti, kad jis galėtų toks būti.
  – Smalsus buvau, – rodo į priežastį, kodėl taip atsitikę. Tiek ir pakakdavę, jeigu nepajausdavo, kad toks atsakymas patenkina. Na, o jeigu – ne, tuomet:
  – Matau, ateina žmogus. Sveikinasi Pranucis, bet jau ne toks, koks ką tik buvęs. Šypsosi, šviečiasi, stengiasi būti protingas. Vaidina gi. Netgi nejausdamas, kad vaidina. Ir vaidina puikiai, natūraliai. Į galvą nedingteli mintis, kad ką tik apkiautęs ir nepaslankus kaip girnos. Vienas ratas sukasi, kitas – nei krust.
  Man apie save Vaidinimas nedaug pasakojo. Tai irgi natūralu – kasdien su juo. Apsipratę. Apsitrynę. Ką galėtų apie save pasakyti, ko nežinau? Net ir galvoti patingėdavau, kad jo pasakojimuose apie save galėčiau išgirsti kažką man nežinomo.
   – Įdomus tavo Vaidinimas, – pasakydavo ir vienas, ir kitas. Ir man tai buvo miela girdėti. Ne iš jo išgirdau ir apie mokymosi vaidybos iš mano elgsenos, iš mano apsiėjimų su žmonėmis, kokie jie bebūtų – ar praeivis, atėjęs vandens atsigerti, ar pavargėlis, patikėjęs, kad galbūt šį kartą namų šeimininkas patikės, kad jis iš tikrųjų alkanas, ar, tarkim, Lietuvos karalius Mindaugas, lydimas Aleksandro Diuma muškietininkų, ar... Tačiau  – ša, tyliu. Beveik tikiu, kad turbūt ir ant lango stiklo pirštu ne kartą Vaidinimas užrašęs tai, kas jam buvę reikšmingiausia. Pavyzdžiui:
 Pranuco žvalgyba darėsi vis įdomesnė. Nieko geriau nesumanęs patikėjau, kad tokia kaip jo vaidyba kiekvienam žmogui yra prigimtinė, įprasta kasdienybė. Kaip Šv. Petras su raktais budi prie Dangaus vartų, taip ji, kasdienybė, prie žmogaus budi su paliepimu neprarasti tai, kas jam duota dievų.
  O! dievai, kas konkrečiai jam duota?
... dabar jam buvo svarbiau žinoti, kaip atlikti išpažintį.