Juk nieko neturi – tiktai daiktų pasaulį.
Viena pasauly tam tu gyveni.
Bet kartais apsispindi takas – kreivas, siauras
Neišgalvoto sapno vandeny.
Tenai žvaigždžių žydrų – lyg tūkstančiai akučių!
Galbūt plaštakių švytintys sparnai...
Ir eitum, eitum, eitumei tenai,
Nes Dievas padalintų veltui duoną Kūčių.
Gyventi taptų lengva, paprasta ir gera –
Nebūtų nei pradžios, nei pabaigos...
................................................................................................
Bijai. Nes žingsnį žengus durys užsidaro,
O praeitis vis vilksis iš paskos...
2016 birželio 17 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-03-07 19:37:48
o kas mes būtume be praeities, be jos suteiktos patirties?...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-03-07 13:16:57
Elegantiška ir kiek liūdnoka(bent jau man taip atrodo)...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-03-07 12:33:24
Eilės puikios.
Aš suabejojau, ar iš tiesų dvi paskutinės eilutės išsprendžia problemą. Ko tai praeičiai valkiotis iš paskos. Pasodinti užribyje ir tegul sau sėdi. Dilema glūdi ne praeityje, o ateityje ir nežinioje.ar pavyks nenuvilti Dievo. Juk visada už gerumą stengiamasi atsilyginti gerumu.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-03-07 11:53:29
mielos eilės
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-03-07 11:27:20
Paskutinės dvi eilutės viską ir pasako... Ir turbūt kiekvienas pagalvojam apie save...