Juk nieko neturi – tiktai daiktų pasaulį.
Viena pasauly tam tu gyveni.
Bet kartais apsispindi takas – kreivas, siauras
Neišgalvoto sapno vandeny.
 
Tenai žvaigždžių žydrų – lyg tūkstančiai akučių!
Galbūt plaštakių švytintys sparnai...
Ir eitum, eitum, eitumei tenai,
Nes Dievas padalintų veltui duoną Kūčių.
 
Gyventi taptų lengva, paprasta ir gera –
Nebūtų nei pradžios, nei pabaigos...
................................................................................................
 
Bijai. Nes žingsnį žengus durys užsidaro,
O praeitis vis vilksis iš paskos...
 
      2016 birželio 17 d.