Ėjau neskubėdamas, nes kelias neatrodė tolimas ir karieta priglausta prie neįvardinto meteorito atrodė rami ir apsipratusi su neįprastos kelionės dalia. Tiesa, lyg šmėstelėjo mintis, kodėl ji sustojusi. Betgi kelionėse ko tik nepasitaiko. Buvo lengva, gera, smagu. Ir kūnas su jo senatve buvo lengvi, pakilūs kaip skraidantys akmenys. Ogi nieko, kas bent kiek sunkiau, viskas, visi jausmai tarpusavyje deri, muzikuoja:

Kažkas ne taip,
Bent šitaip neturėtų būti,
Kuomet, save užkėlęs ant svarstyklių,
jau nemokėdamas nustebti,
supranti,
kad svoris dingo,
nepaisant koks esi –
ar didelis, ar storas, plonas,
o svorio – nulis. Dingo.
Tuomet jau ir akmuo
skraidyti moka.
Ir nieko nuostabaus,
jei, užsikėlęs kalną,
jį lengvą, kaip žąsies plunksnelę,
per savo dalią
pagiedodamas neši.
O jeigu dar pasinorėtų
akmenį kaip bulvę virti,
taip pat nebūtų nuostabu.

Daugkart norėjau sužinoti,
kas tu, Poe...
Atsiprašau:
kas aš, Poezija, esu.

– Dzieduli, kur taip bėgi? Kas gi tave taip veja? – iškart pažinau pašaukusį Vaidinimą. O aš dar labiau nudžiungu: gera kai pradeda rinktis iš visur, net ir iš atsiminimų. Neatrodė, kad seniai jį matęs, bendravęs. Betgi kosmose kaip vežėjas pasijaučiu pirmą kartą.
– Klausiu, kur dziedulis? O ten iš visų pusių girdžiu: ką tik į karietą išėjo. Žodžiu, dzieduli, supratau, kad prasilenkėme – aš iš karietos, o tu – į karietą.
– Betgi tau tai nebūdinga.
– Tai, matyt, todėl, kad publika taip suvokia: ji eina pasižiūrėti vaidinimų. Vaidinimai paprastai namisėdos. Įsitaisę scenoje neskuba ją palikti. Še botagą, beje. Palikai skubėdamas. Vadeles taip pat.
– O kad tu kur!.. Kaip čia taip? – nebuvo smagu pasijausti:– Vežėjas, o be botago. Nagi ačiū. Toks apsilenkimas irgi vertas gražaus pagyrimo...
– O jeigu truputį papataikaujant, tai ir be botago visuomet vežėju buvai. Juk buvai, a? Ir niekuo kitu, tik juo. Bent taip iš pašalės regėjosi – be arklio, be ratų, be botago, o vežėjas. Bet ar gerai, kad taip? Labai įmanoma, Pranuci, kad botagas pražudė... na, tarkim, Šekspyrą, Getę, Puškiną. Gaila. Vežėjų mūsų tauta, regisi, niekuomet nestokojo, o štai nei vieno Nobelio premijos laureato neturime.
– Tyčiokis, tyčiokis, besarmati. O jeigu rimtai, tai... tai kas ir kaip joje, taigi karietoje?
– Skamba, kaip kad ir tuomet. Net ir iš pirmosios kelionės kaip tuomet: gyva, jautru, nors ateik ir gyvenk į 1994 metus.
– Tau, Vaidinimai, nuostabu, net ir tuomet, kai meluoji.
– Meluoju? Hm. Meluoju. Ir iš kur tai į protingas galvas tokios nesąmonės sugužėjo, susikaupė, susipresavo? Iš kur? Pasakyk man, Pranuci. Ė, Ygaga, – kur tu? – laikydamas rankose vadeles, pašaukė Vaidinimas ir sužvengė y-ha-ha-ha! taip, kad, atrodė, visa karieta sukruto, sunerimo, atgijo savijautoje tuo džiaugsmu, kuris ją ištiko pirmą kartą. Ir tai buvo tuomet, kai popiežiaus Grigaliaus kalendoriaus lapelis atvertė 1994 metų sausio mėnesio 15 dieną. Žiema. Sniegas. Nešilta. Rytas jau persimeta į vidurdienį, o... klausyk, Lietuva! klausyk, pasauli!
   Vaidinimas dabar pasiryžo suvaidinti Tomą Vaisietą ką tik įvardintu laiku. Rodė kaip iš karietos į praeitį ir kalbėjo kaip iš Šv. Rašto:
  – Ten sustabdai karietą, prisiklaupi ant kelių prie upės ir iš rieškučių atsigeri vandens, kuris jau nutekėjęs prieš šimtą, du šimtus ir daugiau metų. Arba – antai! – žmogus. Tu pats ne kartą stovėjai prie jo kapo su Vėlinių degančia žvakute, o ten tas žmogus gyvena. Jis pasitinka karietą, pakviečia nelauktus svečius į savo būstą, sodina prie vaišių stalo ir jam įdomu žinoti, ar jie iš toli, iš kokio Lietuvos krašto jo svečiai?
 Ir štai jau klausia įsivaizduojamą publiką:
  – Mielieji, ar jūs tam žmogui, žiūrėdami į akis, galėtume pasakyti teisybę, kad atvažiavote iš Lietuvos, kurios prezidentas yra Algirdas Brazauskas, – o man aiškina: – Dabar tik vaizduotis galime, kaip išsipūstų to žmogaus akys, išgirdus teisybę. Juk nepatikėtų, juk pamanytų, kad iš karietos išlipę žmonės yra pragaro velniai. Žegnotų ranka, žegnotų kryžiumi, o paskui skubėtų pakviesti kunigą, kad pašventintų velnių apsėstus jo namus.
  – Ir vis dėlto tai radijo karieta, tai „Dženė“, – įsiterpiau į Vaidinimo nesumeluotą tekstą. Tačiau Savyje atrodė netgi gerokai prašmatniau. Atrodė, kad neblogai žinau „Senąjį testamentą“ ir galiu pacituoti:
 Ir Dievas tarė: Tepasidaro šviesa! Ir pasidarė šviesa! Ir Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir jis atskyrė šviesą nuo tamsybių; ir praminė šviesą Diena, o tamsybes Naktimi: ir pasidarė vakaras ir rytas, – pirmoji diena.“
   – Taigi taigi yra pasaulyje dalykų, kad nežinai, tikėti jais ar netikėti, – tarė Vaidinimas ir, laikydamas rankoje vadžias, uždėjo ją man ant pečių. Ir, Dieve, kaip gražu, kad ir tu atėjai. Tuomet neuždelsę trise uždainavome seniai negiedotą dainą, kurią karietoje vadinome giesme. Ir taip trise, susikabinę rankomis per pečius, neskubėdami ėjome ir ėjome į karietą, o daina, nepaisant, kad jį ta pati, tačiau ją galima buvo dainuoti ir dainuoti. Ir man atrodo, kad iki šios dienos ji mumyse nenutilusi.

Su pasaka išauga vaikas
Ir jo širdelėje – gražu,
Kad žvaigždės nekrenta, o laikos
Viršum naktelių ir aušrų.

Širdis svajinga pasiilgo
Kelionių pasakos gražios,
Karietą seną pasikinkė.
Kur reiks – liūdės.
Kur reiks – dainuos.

Jai nekalbėsim, kad nereikia
Tikėt žvaigžde, tikėt svaja,
Tik apkabinsim savo laiką
Su buvusiu praeityje