Visi mes gimėmė nuogi. Visi.
Tik žvaigždės danguje sukluso,
Pasidalino: – Tu katrą imi?
– Man tas, o šitą imki tu. Ir būkim
Mes kelrodėm žvaigždėm,
Juk jie silpni, nemoka nieko...
Na taip, žmogau, atrodo gyveni,
Judi... kruti ant šito svieto...
Ne nuogas jau, net kaukių keletą turi,
Žinai žodžius, išmokai kelią.
Tik kažin ko vis suspurda širdis,
O kartais už krūtinės gelia.
Šaltinis virsta upeliu,
O dar toliau – vingiuoja upė...
Kodėl nepakeli akių? –
Žmogau, tavajai žvaigždei rūpi...
Juk vandenynas nebe taip toli –
Ten popieriaus laivu pražūsi...
Kokie mes kartais dideli,
O kartais – tik pakanka gūsio...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2017-03-06 20:20:14
Kai į sklandų eiliavimą įdedama tvirta mintis, gaunasi labai puiki dovana skaitytojui. Dėkui.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-03-06 17:09:47
Gaivus minčių dvelksmas... lakūs žodžiai...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-03-06 15:35:28
gražiai išsakytos mintys, puikios eilės
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2017-03-06 12:49:27
Pritariu Rasojimui, įtaigu.Labai patiko.Priglausiu
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-03-06 10:46:07
įtaigūs, teisingi pastebėjimai,priglausiu...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-03-06 08:12:40
Kuo didesnis būna, tuo su didesniu trenksmu griūna. Va, surimavau :)
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2017-03-06 07:53:53
Ačiū, Saulėlydi, už gražiai išsakytą tiesą.Jei galiu , ne pamokyti, bet
patarti - sukeisčiau vietomis žodžius ir kirtis būtų vietoje: suspurda vis.
Nesavanaudiškai pasiėmiau.