Visi mes gimėmė nuogi. Visi.
Tik žvaigždės danguje sukluso,
Pasidalino: – Tu katrą imi?
– Man tas, o šitą imki tu. Ir būkim
Mes kelrodėm žvaigždėm,
Juk jie silpni, nemoka nieko...
 
Na taip, žmogau, atrodo gyveni,
Judi... kruti ant šito svieto...
 
Ne nuogas jau, net kaukių keletą turi,
Žinai žodžius, išmokai kelią.
Tik kažin ko vis suspurda širdis,
O kartais už krūtinės gelia.
 
Šaltinis virsta upeliu,
O dar toliau – vingiuoja upė...
Kodėl nepakeli akių? –
Žmogau, tavajai žvaigždei rūpi...
Juk vandenynas nebe taip toli –
Ten popieriaus laivu pražūsi...

Kokie mes kartais dideli,
O kartais – tik pakanka gūsio...