nežadinkit manęs. nenoriu atsibusti.
taip gera ten, kur su tavim buvau...
nors sapnuose... dabar ten tavo būstas,
jį retkarčiais nekviečiama lankau.
mus laimino žiema... dėkodama už tai
paglostau švelniai sniego pusnį –
tokia šalta... nuo to tik dar skaudžiau
akimirksny trumpam tave pajusti
iliuzija trapia... lai tęsias kuo ilgiau
nematoma gija. tik ja galiu priglusti
prie tavo sielos... bet apkabinu stipriau
pagalvę drėgną... nežadinkit manęs.
nenoriu atsibusti.
---
lyg permaldavus Nemezidės rūstį
sapnų delnuos brangų šešėlį praeities matau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-03-06 00:05:02
Mus laimina žiema... Gražu.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-03-05 23:41:29
Sapnai, iliuzijos... Ryšku ir jausminga. Vaizduotės galios beribės...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-03-05 20:11:22
man labai labai gražu, pasidėsiu į savo lobyną
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2017-03-05 16:11:16
Labai gražios jausmingos eilės. Tiesiu taikymu į dūšią .
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-03-05 11:27:33
Įtaigu...
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2017-03-05 09:43:47
Išgyventas ir jaudinantis ilgesys. Kas patyrė, tas supras...