nežadinkit manęs. nenoriu atsibusti. 
taip gera ten, kur su tavim buvau...
nors sapnuose... dabar ten tavo būstas,
jį retkarčiais nekviečiama lankau.

mus laimino žiema... dėkodama už tai

paglostau švelniai sniego pusnį –
tokia šalta... nuo to tik dar skaudžiau
akimirksny trumpam tave pajusti
iliuzija trapia... lai tęsias kuo ilgiau  
  
nematoma gija. tik ja galiu priglusti
prie tavo sielos... bet apkabinu stipriau
pagalvę drėgną... nežadinkit manęs.
nenoriu atsibusti.
                         ---
lyg permaldavus Nemezidės rūstį
sapnų delnuos brangų šešėlį praeities matau.