– Kap tavi šauk?
– Aš – Vėktė. Vo to kas būsi?
– Stasis!
– Sakīk – Stasioks. Stasis būsi, ka paugsi.
– Aš jau ne tuoks mažos...
Brieška. Anodo stuoviejė Alkas kalna vėršūnie ėr spėtrėjuos i lonkas. Stasioks ėštėisė ronka:
– Tėn mes gīvenuom. Šaltėniūs. A matā?..
– Tuolėi. Tėisiau nenuētomi. Lonkuos daug akiū – tuokiū bedrekiu, katrėi vākus prarīn. Mama tēp saka. Naktimis tėn klajuo ognelės.
– Tuos akis ne tik vākus, bet ėr paugosius rīn,– pritarė Stasioks.– Vėina tuokė aki mon Giedis paruodė – tomsē roda, švėndru prižielosi.
– Kas tas Giedis?
– Bruolis. Ons jau dėdėlis, Klaipieduo dėrb.
– Stasiok, vo diekuo tava sesou so monėm žaistė nenuor? Aš če vėina pati... Matā, ka ont Alkas kalno – tik dvė truobalės, sosiedā vākū netor.
– Ana ni so monėm nežaid... Ka nenuoro vākštiuotė sobadīto sobėnė! A ženā, kėik mona sesou Elītė tor adatu?!. Vėsas lielės sobadītas.
– Poikos vards – Elītė. Tēp anou ėr šauksio.
– Negal tēp šauktė. Ana nuor, ka vėsė Eleno vadintom. Paugosi ana būs daktarė, tad muokėnas vaistus leistė. Ėr dėrbtė nieka nepaded: ronkas keravuo, ka nebūtom skūra kėita!.. Daktarū ronkas tor būtė minkštas kap puodėškēlės. Vėinā mamā sunkē – juk Marītė apsėžanėjė.
– Kas ta Marītė?
– Sesou. No, beveik sesou. Anuos tievielis numėrės, vo mona – gīvs. Marītė dabā Padobie gīven – va tėn, ož dėdiuosės daubuos. A matā tou kelieli i kalna?
– Je. Če netuolėi, gal kumet nuors nuēkiau?.. Juk gera tau īr Marītė?
– Gera, so monėm vėsumet liuob žaistė. Tik dabā vedom i Padobi ētė nevalno: kas nuors moni pamatīs ėr strėbuokams paskūs. Tumet ėr moni so Elītė, ėr tievelius ėšvežtom i Sėbėra. Pri baltūju meškū.
– Kāp iduomē!.. A meškas būn ėr baltas?
– Saka, ka būn. Bet tievelē tėn nenuor, diel tuo če pasėkavuojė.
– Vo kam rēk kavuotėis?
– Tievielis sakė, ka buržujē esam. Vėsus buržujus kraun i vaguonus ėr pri meškū vež!
– Pėrma karta gėrdo... Vo kas tas buržujos īr?
– Nežėnau. Mama laikrašti skaitė – tėn bova parašīta, ka buržujē darba žmuoniū krauji ger.
Vėktė pasėtraukė nu Stasioka.
– Krauji ger?.. Negondink!
– Tēp raša. Bet mona tievielis tik kiaulės krauji ger: ka pjaun paršieli, vėsumet pasem kauša ėr kelis klokšnius nurīn.
– A to kaštavuojē?
– Fui, – nusėportėna Stasioks. – Sosėvemtiuo.
Lonkuos kažkas šiorpē sobaubė, ligo kas pūstom i toštė botelka.
– Kaulīs,– paaiškėna Vėktė. – Baisē majednos paukštis. Vo kāp kavuotėis muok!.. Ėštėis snapa i vėršo, pavėrst i tėkra lazda – ėš tuoliau atruoda kap švėndros. Tik mon po lonkas vakštiuotė nelēd, ėr nežėnau, kāp kauliū kiaušē atruoda.
– A nikumet po lonkas nevākštiuojē?
– Kartās mama vedas – ka valerėjuona šaknis renk.
– Valerėjuona? Je nuori, aš tau bebra šaknėis parnešio!..
– Nemalouk. Bebros – ne augals, šaknėis netor.
– Nevierėji? Pamatīsi, ka parnešio. Vo aplink žemės taukus a gėrdiejē?
– Mona tievalis pasakītom, ka ni žīdu raštūs tuo nier. Kon če pliorpi?!. Kamė anėi aug?
– Ož dėdiuosės daubuos, kadagīnūs. Tik bjaurē smėrd. Ka ēsiau pri Marītē, apveiziesiau.
– Bet negal vedom tėn vākštiuotė, – prisėmėnė Vėktė. – Ėr to geriau niekor nēk. Juk pats sakē: je pamatītom, pri meškū ėšvežtom.
Stasioks sosėraukė:
– Tievā momis gondėn ėr gondėn... Palauksem, pakol to paugsi ėr nebėjuosi. Gal ėr mona tievelems neėlgā kavuotėis rēks. Anėi tėkrā nier buržujē ėr žmuoniū kraujė neger. A to draugausi so monėm, Vėktė?
– Draugausio, Stasiok. To monėi dėdėlē tinki.
– Ėr to monėi tinki. Bet gal ekiau nomėi?.. Neatvuožnē če, patiuo vėršūnie: je kas nuors pri daubuos stuovietom, pamatītom vedo. Kavuokiavuos.
Vėktė paruodė siaura takieli par smėlgas. Ėr nieka daugiau vėins ontram nebsakė: abodo soprata, ka nu šiuo vakara būs draugā.
Brieška (briekštė) - vakarėjo;
majednos - keistas;
kavuotėis - slėptis;
kaulīs - baublys (paukštis);
neatvuožnē - nesaugu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2017-03-06 08:37:11
Malonu, kad ne tik poezija tamstai pavaldi.