Draugā (ėštrauka ėš apīsakas)


                 – Kap tavi šauk?
                 – Aš – Vėktė. Vo to kas būsi?
                 – Stasis!
                 – Sakīk – Stasioks. Stasis būsi, ka paugsi.
                 – Aš jau ne tuoks mažos...
                 Brieška. Anodo stuoviejė Alkas kalna vėršūnie ėr spėtrėjuos i lonkas. Stasioks ėštėisė ronka:
                 – Tėn mes gīvenuom. Šaltėniūs. A matā?..
                 – Tuolėi. Tėisiau nenuētomi. Lonkuos daug akiū – tuokiū bedrekiu, katrėi vākus prarīn. Mama tēp saka. Naktimis tėn klajuo ognelės.
                 – Tuos akis ne tik vākus, bet ėr paugosius rīn,– pritarė Stasioks.– Vėina tuokė aki mon Giedis paruodė – tomsē roda, švėndru prižielosi.
                 – Kas tas Giedis?
                 – Bruolis. Ons jau dėdėlis, Klaipieduo dėrb.
                 – Stasiok, vo diekuo tava sesou so monėm žaistė nenuor? Aš če vėina pati... Matā, ka ont Alkas kalno – tik dvė truobalės, sosiedā vākū netor.
                 – Ana ni so monėm nežaid... Ka nenuoro vākštiuotė sobadīto sobėnė! A ženā, kėik mona sesou Elītė tor adatu?!. Vėsas lielės sobadītas.
                 – Poikos vards – Elītė. Tēp anou ėr šauksio.
                 – Negal tēp šauktė. Ana nuor, ka vėsė Eleno vadintom. Paugosi ana būs daktarė, tad muokėnas vaistus leistė. Ėr dėrbtė nieka nepaded: ronkas keravuo, ka nebūtom skūra kėita!.. Daktarū ronkas tor būtė minkštas kap puodėškēlės. Vėinā mamā sunkē – juk Marītė apsėžanėjė.
                 – Kas ta Marītė?
                 – Sesou. No, beveik sesou. Anuos tievielis numėrės, vo mona – gīvs. Marītė dabā Padobie gīven – va tėn, ož dėdiuosės daubuos. A matā tou kelieli i kalna?
                 – Je. Če netuolėi, gal kumet nuors nuēkiau?.. Juk gera tau īr Marītė?
                 – Gera, so monėm vėsumet liuob žaistė. Tik dabā vedom i Padobi ētė nevalno: kas nuors moni pamatīs ėr strėbuokams paskūs. Tumet ėr moni so Elītė, ėr tievelius ėšvežtom i Sėbėra. Pri baltūju meškū.
                 – Kāp iduomē!.. A meškas būn ėr baltas?
                 – Saka, ka būn. Bet tievelē tėn nenuor, diel tuo če pasėkavuojė.
                 – Vo kam rēk kavuotėis?
                 – Tievielis sakė, ka buržujē esam. Vėsus buržujus kraun i vaguonus ėr pri meškū vež!
                 – Pėrma karta gėrdo... Vo kas tas buržujos īr?
                 – Nežėnau. Mama laikrašti skaitė – tėn bova parašīta, ka buržujē darba žmuoniū krauji ger.
                 Vėktė pasėtraukė nu Stasioka.
                 – Krauji ger?.. Negondink!
                 – Tēp raša. Bet mona tievielis tik kiaulės krauji ger: ka pjaun paršieli, vėsumet pasem kauša ėr kelis klokšnius nurīn.
                 – A to kaštavuojē?
                 – Fui, – nusėportėna Stasioks. –  Sosėvemtiuo.
                 Lonkuos kažkas šiorpē sobaubė, ligo kas pūstom i toštė botelka.
                 – Kaulīs,– paaiškėna Vėktė. – Baisē majednos paukštis. Vo kāp kavuotėis muok!.. Ėštėis snapa i vėršo, pavėrst i tėkra lazda – ėš tuoliau atruoda kap švėndros. Tik mon po lonkas vakštiuotė nelēd, ėr nežėnau, kāp kauliū kiaušē atruoda.
                 – A nikumet po lonkas nevākštiuojē?
                 – Kartās mama vedas – ka valerėjuona šaknis renk.
                 – Valerėjuona? Je nuori, aš tau bebra šaknėis parnešio!..
                 – Nemalouk. Bebros – ne augals, šaknėis netor.
                 – Nevierėji? Pamatīsi, ka parnešio. Vo aplink žemės taukus a gėrdiejē?
                 – Mona tievalis pasakītom, ka ni žīdu raštūs tuo nier. Kon če pliorpi?!. Kamė anėi aug?
                 – Ož dėdiuosės daubuos, kadagīnūs. Tik bjaurē smėrd. Ka ēsiau pri Marītē, apveiziesiau.
                 – Bet negal vedom tėn vākštiuotė, – prisėmėnė Vėktė. – Ėr to geriau niekor nēk. Juk pats sakē: je pamatītom, pri meškū ėšvežtom.
                 Stasioks sosėraukė:
                 – Tievā momis gondėn ėr gondėn... Palauksem, pakol to paugsi ėr nebėjuosi. Gal ėr mona tievelems neėlgā kavuotėis rēks. Anėi tėkrā nier buržujē ėr žmuoniū kraujė neger. A to draugausi so monėm, Vėktė?
                 – Draugausio, Stasiok. To monėi dėdėlē tinki.
                 – Ėr to monėi tinki. Bet gal ekiau nomėi?.. Neatvuožnē če, patiuo vėršūnie: je kas nuors pri daubuos stuovietom, pamatītom vedo.  Kavuokiavuos.
                 Vėktė paruodė siaura takieli par smėlgas. Ėr nieka daugiau vėins ontram nebsakė: abodo soprata, ka nu šiuo vakara būs draugā.



Brieška (briekštė) - vakarėjo;
majednos - keistas;
kavuotėis - slėptis;
kaulīs - baublys (paukštis);
neatvuožnē - nesaugu.
Pranis