Nugrimzdau į praamžių mėlyną šydą,
ten vaikystė būties laiko pirštais žarstys,
kas pranyksta, kas dūla, kas šimtmečius žydi
ar sutemsta staiga it bežadė naktis.
Nugrimzdau ir išnirti nenoriu,
čia tik pėdos nūnai laikinumo smėly,
o tenai vis pakylu it paukštis į orą,
ir man rodos – mane tu, mėlyne, myli.
Dar negrįšiu su rytmečio burėm išplaukus
debesų armadom į laiko marias,
dar paliesk, praeitie, mano veidą ir plaukus,
nes viena tiktai tu tartum sapnas gera.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-03-04 21:03:23
Grįžimas į praeitį kartai veikia kaip narkotikas.Deja, grįžtama tiktai prisiminimais, kurie atlieka kvepalų funkciją.
Eilės labai gražios, nostalgiškos.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-03-04 00:13:35
Idealiai rimuojat.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2017-03-03 22:40:39
labai artimi jausmai...gražu
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-03-03 19:15:22
prasminga ir gilu...
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-03-03 14:40:00
laimingas tas, kas gali padėkoti praeičiai...gražu...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-03-03 12:43:00
nuolat grįžtame į praeitį deja tik mintimis,giliai skausmingos eilės.