Nugrimzdau į praamžių mėlyną šydą,
ten vaikystė būties laiko pirštais žarstys,
kas pranyksta, kas dūla, kas šimtmečius žydi
ar sutemsta staiga it bežadė naktis.

Nugrimzdau ir išnirti nenoriu,
čia tik pėdos nūnai laikinumo smėly,
o tenai vis pakylu it paukštis į orą,
ir man rodos – mane tu, mėlyne, myli.

Dar negrįšiu su rytmečio burėm išplaukus
debesų armadom į laiko marias,
dar paliesk, praeitie, mano veidą ir plaukus,
nes viena tiktai tu tartum sapnas gera.