Ištirps ledai
Ir gluosniui sugrąžins šakas,
Su dangumi kalbėsis upė.
Išeik į pamiškę, mane surask
Tarytum stirną – truputį bailiukę.
Galbūt dar kartais pašalens,
Žvilgės rasa – neapsispręs kuo būti.
Tik neprimins kišenėje rudens –
Kaštonas rudas,
Bet kitoks truputį.
O akmenys į vieversius pavirs
(tik nežinia, iš kur naujų vis randas),
Akis užmerkusi apsisuku trissyk –
Nepasiklysiu –
Saulėn tiesias rankos.
Ir jau neverta grįžčioti atgal –
Tikėk akim,
Tikėk, ką sako lūpos.
O jei tylėtų jos, širdin pažvelk,
Tenai pernykštis šaltis trupa...
---
Ištirps ledai.
Ir šakos saulę paridens,
O tu matysi dvi –
Neprisimink rudens...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): tepliorius
Sukurta: 2017-03-03 00:41:58
nors vyrai neverkia, bet...kazka pajutau aky... primena mano praeiti sitos eiles
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-03-02 19:27:00
širdin beldžiančios eilės...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-03-02 11:27:53
labai mielos eilės.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2017-03-02 09:53:35
Pavasarį žemė ir akmenis, ir vieversius iškelia, o kišenėje
užsilikęs kaštonas , nepatenkintas ir susiraukšlėjęs -
praranda viltį į saulę kilti.Gražus apsvaigimas.
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-03-02 00:24:52
vargšelė rasa...Jūsų eilėse gamta tokia gyva, aš sužavėta...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-03-02 00:12:50
Tikrai to nenoriu... :) Imu.